Izidoriaus Navidansko parkas

Parkas, užimantis 60 ha, įsikūręs Aleksandrijos apylinkėse, Kalnėnų kaime.

Izidorius Navidanskas gimė 1909 m. Kalnėnų kaime, didelėje šeimoje. Sulaukęs šešiolikos metų, 1928 m. vogčiomis nuo tėvo pasodino 4 beržus, kaštoną, liepaičių, tujų. Tėvas pyko, kad tie medeliai neduoda derliaus – tai ne obelys ar kriaušės. Mirus tėvui, Izidorius iškasė tvenkinį, toliau plėtė parką. 1937 m. išvyko į Klaipėdą, ten užsidirbo 1000 litų ir už juos nusipirko medelių iš Čekijos, Danijos, Vokietijos. Medeliai prigijo, dalis 1956 m. iššalo. Tačiau Izidorius nenuleido rankų – daigino sėklas, skiepijo, veisė.

1949 m. parkas atiteko „Pabaltijo“ kolūkiui, I. Navidanskas ten dirbo sodininku. Buvo iškasti trys tvenkiniai, nusidriekė medžių alėjos.

1965 m. parkas perduotas Gamtos apsaugos komitetui ir pavadintas Žemaičių botanikos parku. Izidorius parke dirbo kartu su sūnumi Rapolu.

Dabar parke auga 34 vietinių rūšių medžiai ir krūmai, introdukuotų augalų – 95 rūšių ir formų. Driekiasi beržų, mažalapių liepų, klevų, lazdynų alėjos, gausu ąžuolų, ievų, uosių, drebulių. Tik čia galima pamatyti paprastąją svyruoklinės formos drebulę, valgomąjį kaštainį, iš Alpių kalnų atkeliavusį alpinį pupmedį, gausu įvairių krūmų.

Septyniuose tvenkiniuose gyvena paukščiai ir žuvys. Per parką teka Spiginas, įtekantis į pietinį tvenkinį.

1958 m. Žemaičių botanikos parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.